Šių metų lapkričio 13-ąją bus minima šeštoji Pasaulinė varstančių diena. Antradienį, birželio 14 d., Vatikane buvo paskelbta šiam kasmetiniam minėjimui skirta popiežiaus Pranciškaus žinia.
„Kristus... dėl jūsų tapo vargdieniu“ (2 Kor 8, 9). Šiais žodžiais apaštalas Paulius kreipiasi į Korinto krikščionių bendruomenę, prašydamas sušelpti skurstančius brolius. Popiežius Pranciškus kviečia kartu su juo apmąstyti šiuos žodžius rengiantis šių metų Pasaulinei vargstančių dienai.
Prieš kelis mėnesius pasaulis atsigavo po pandemijos audros. Pamatėme ekonomikos atsigavimo ženklus. Atsivėrė normalaus gyvenimo perspektyva, žadanti pagaliau grįžti prie tiesioginių tarpasmeninių santykių, vėl bendrauti be jokių suvaržymų ar apribojimų. Ir kaip tik tada horizonte pasirodė nauja nelaimė – karas Ukrainoje, kuris prisidėjo prie kitų nuo seno vykstančių ir dažnais atvejais pasaulio užmirštų karų. Popiežius pažymi, kad pastarasis karas yra sudėtingesnis: galinga valstybė siekia primesti savo valią kitai valstybei, pažeisdama tautų apsisprendimo principą.
Kiek daug vargstančiųjų sukuria karo beprasmybė! Kur benukreiptume žvilgsnį, matome, kaip smurtas smogia beginkliams ir silpniausiems. Tūkstančiai žmonių, ypač vaikų ir moterų, tampa deportacijų aukomis, siekiama atimti iš jų tapatybę. Pasak popiežiaus, šioje tragedijoje girdime Jeruzalės sunaikinimo ir žydų tautos tremties aidą: „Prie Babilono upių sėdėjome ir verkėme prisimindami Sioną“ (Ps 137, 1). Milijonai moterų, vaikų ir pagyvenusių žmonių yra priversti ieškoti prieglobsčio kaip pabėgėliai kaimyninėse šalyse. Tie, kurie lieka konflikto zonose, kasdien gyvena su baime, stokoja maisto, vandens, medicininės priežiūros ir, svarbiausia, meilės. Būtent tokiu sunkiu metu rengiamės minėti šeštąją Pasaulinę vargstančiųjų dieną.
Apaštalas Paulius mus kviečia žiūrėti į Jėzų, kuris, nors buvo turtingas, dėl mūsų tapo vargdieniu, kad mes taptume turtingi per jo neturtą. (plg. 2 Kor 8, 9). Popiežius primena kontekstą, kuriame šv. Paulius parašė šiuo žodžius, tapusius šiemetinės Pasaulinės vargstančiųjų dienos tema. Lankydamasis Jeruzalėje Paulius susitiko su Petru, Jokūbu ir Jonu, kurie prašė jo padėti vargšams. Jeruzalės bendruomenė dėl šalį užklupusio bado buvo sunkioje padėtyje. Paulius nedelsdamas surengė didelę rinkliavą vargstantiesiems paremti. Į Pauliaus prašymą labai dosniai atsiliepė Korinto krikščionys. Vis dėlto po pradinio entuziazmo jų dosnumas ėmė silpnėti ir apaštalo pasiūlyta iniciatyva prarado pagreitį. Būtent ši priežastis paskatino Paulių parašyti aistringą laišką, kuris atgaivino korintiečių norą padėti kenčiantiems broliams.
Savo žinioje, paskelbtoje besirengiant šių metų Pasaulinei vargstančiųjų dienai, popiežius mini dosnumą ir gerumą, parodytą daugybės krikščionių, kurie parėmė milijonus pabėgėlių iš karų Artimuosiuose Rytuose, Centrinėje Afrikoje, o dabar remia karo pabėgėlius iš Ukrainos. Šeimos plačiai atvėrė savo namų duris, užleido vietą kitoms šeimoms, bendruomenės priėmė daugybę moterų ir vaikų. Tačiau kuo ilgiau tęsiasi konfliktas, tuo tragiškesnės jo pasekmės, o priimančiosioms bendruomenėms vis sunkiau užtikrinti pagalbos tęstinumą.
Dėl to pasak popiežiaus šiandien labai svarbu susitelkti, nepasiduoti, atgavinti ryžtą ir atnaujinti pradinę motyvaciją. Solidarumas – tai dalytis tuo mažu, ką turime, su tais, kurie neturi nieko. Popiežius atkreipia dėmesį ir į tai, kad šiandien pasaulyje yra bendruomenių, kurios gali tikrai daug nuveikti. Yra šalių, kuriose pastaraisiais dešimtmečiais labai išaugo šeimų gerovė. Tai teigiamas privačios iniciatyvos ir gerai apgalvotos teisinės sistemos rezultatas. Pasiekusieji saugumą ir stabilumą dabar gali pasidalyti su tais, kurie buvo priversti palikti savo namus ir šalį, gelbėdami savo gyvybes. Įdomu pastebėti, rašo popiežius, grįždamas prie šv. Pauliaus antrojo laiško korintiečiams teksto, kad apaštalas nenori priversti krikščionių užsiimti labdara. Ji neliepia dalytis tuo, ką jei turi, su stokojančiaisiais, bet sako, kad vis dėlto dosnumas kitų atžvilgiu yra meilės nuoširdumo rodiklis (plg. 2 Kor 8, 8). Panašiai moko ir apaštalas Jokūbas, savo laiške ragindamas: „Būkite žodžio vykdytojai, o ne vien klausytojai“ (Jok 1, 22). Vargo ir skurdo akivaizdoje reikalinga ne retorika, bet reikia pasiraitoti rankoves ir praktiškai įrodyti, kad darome tai, ką tikime.
Popiežius rašo, kad ir krikščionių gyvenime kartais neišvengiama tam tikro atsipalaidavimo, kuris nulemia nenuoseklų elgesį, abejingumą vargstantiesiems. Pasitaiko, kad ir kai kurie krikščionys pernelyg prisiriša prie pinigų, įklimpsta į vartotojiškumą. Popiežius pabrėžia, kad problema yra ne patys pinigai, o mūsų santykis su jais, kokią svarbą mes jiems suteikiame. Prisirišimas prie pinigų trukdo blaiviai žiūrėti į gyvenimą, užtemdo regėjimą ir neleidžia matyti kitų žmonių poreikių.
Jėzus mums padeda matyti skirtumą tarp skurdo, kuris žemina žmogų ir žudo, ir neturto, kuris išvaduoja ir suteikia tikrą ramybę. Skurdas, kuris žudo, yra neteisingumo, išnaudojimo, smurto ir neteisingo išteklių paskirstymo rezultatas. Tai beviltiškas skurdas, neturintis ateities. Jį nulemia atmetimo kultūra, nesuteikianti nei perspektyvų, nei išeičių. Tuo tarpu, jei mes atsakingai ir laisvai renkamės Jėzaus siūlomą neturtą, mes išsivaduojame nuo nereikalingo balasto ir galime sutelkti dėmesį į esminius dalykus. Jei mes padedame vargstantiesiems, vargstantieji mums padeda išsivaduoti iš to, kas yra paviršutiniška ir neesminga.
Šv. Pauliaus žodžiai, pasirinkti šeštosios Pasaulinės vargstančiųjų dienos motto, atskleidžia didįjį gyvenimo pagal tikėjimą paradoksą: Kristaus neturtas daro mus turtingus. Paulius davė šį pamokymą, o Bažnyčia per amžius jį kartoja ir liudija todėl, kad pats Dievo Sūnus Jėzus pasirinko šį kelią ir juo keliavo. Jei norime, kad gyvybė nugalėtų mirtį ir žmogaus orumas būtų išvaduotas iš neteisingumo, turime eiti Jėzaus keliu: sekti Jėzaus Kristaus neturtu, dalytis meile, laužyti savo gyvenimo duoną su broliais ir seserimis, ypač tais, kuriems labiausiai reikia mūsų pagalbos. (jm / Vatican News)
